Dr. Steinman ir dr. Leonora tyrimas, įrodantis natūralaus organizmo atsparumo bakterijoms svarbą kovoje su ėduonimi

Nors dalis odontologų sutaria, kad pagrindinės dantų ėduonies priežastys – burnoje tarpstančios bakterijos, apnašos ir išskiriamos rūgštys, vis daugiau specialistų renkasi kitą, daug žadančią hipotezę.

Ar dantys – bejėgės destruktyvios burnos aplinkos aukos?

Dantų ėduonies etiologijos tyrimas „Maverick“ prasidėjo nuo pastebėjimo, kad žmogaus organizmas yra aprūpintas gerai išvystytais gynybiniais mechanizmais, padedančiais apsaugoti organus nuo invazinių bakterijų, virusų ir jų žalos. Tad kyla klausimas, kodėl manome, kad dantys neturi tokio natūralaus apsauginio mechanizmo?

Kraujotakos sistema aprūpina organus maistinėmis medžiagomis ir užtikrina gynybinių mechanizmų veikimą. Todėl sutrikęs organų aprūpinimas krauju laikomas vienu iš esminių įvairių ligų bei sutrikimų priežasčių. Į dantis kraujas patenka pulpos kapiliarais. Pastebėta, kad ėduonies rizika padidėja sutrikus dantų kraujotakai.

Burnos, veido ir žandikaulių chirurgas, Loma Linda universiteto odontologijos profesorius dr. Ralfas R. Štainmanas (Ralp R. Steinman), ir endokrinologiją tyrinėjęs fiziologijos ir biofizikos profesorius dr. Džonas Leonora – du iškilūs mokslininkai, atlikę revoliucinius tikrosios dantų ėduonies etiologijos tyrimus, paremtus prielaida dėl natūralaus dantų gynybinio mechanizmo egzistavimo.

Pastaba: Deja, didžioji dalis dr. Štainmano tyrimų dėl dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistemos ir dantų ėduonies etiologijos apsiribojo žiurkėmis, nedideliu skaičiumi triušių ir kiaulių1. Tačiau keletas tyrimų su išrautais žmonių dantimis patvirtino bandymų su gyvūnais rezultatus. Kaip teigė dr. Štainmanas, „visi žmonėms ir žiurkėms būdingi biocheminiai [dantų] ėduonies procesai yra tapatūs. Vienintelis skirtumas – reakcijos greitis“ (tačiau atsižvelgiant į gyvenimo trukmės skirtumą, tai atrodo mažai stebėtina).

Pristatydami savo darbą ir surinktus išsamius įrodymus, mokslininkai dažnai juos vadindavo teorija, kurią būtina pagrįsti tolesniais tyrimais su žmonėmis. Tačiau galime daryti prielaidą, kad dr. Štainmano ir dr. Leonoros darbo su žiurkėmis rezultatai dėl dentino kanalėlių skysčio judėjimo vaidmens, pagumburio ir paausinės liaukos ašies, gausaus cukraus vartojimo ir kitų ėduonies priežasčių bei prevencijos, yra tiesiogiai taikytini žmonėms.

Dantų gebėjimas gintis: esminis natūralaus organizmo atsparumo vaidmuo

Per beveik keturis dešimtmečius atlikę daugiau nei šimtą tyrimų, dr. Štainmanas ir dr. Leonora išties pademonstravo dantų gebėjimą apsiginti nuo kenksmingo išorinio poveikio ir žalingų mikroorganizmų (pvz. bakterijų, kurios minta maisto likučiais ir išskiria rūgštį). Šis gynybinis mechanizmas paremtas dentino kanalėlių skysčio srautu – nuolatiniu audinių skysčio, kuriame gausu maistinių medžiagų, tekėjimu iš danties pulpos per dentino kanalėlius ir emalį į burną.

Dantis tampa pažeidžiamas, kai dėl įvairių priežasčių sutrinka ši dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistema. Pagal tokį scenarijų, pasinaudojusios palankia proga dėl susilpnėjusio natūralaus danties atsparumo, bakterijos tiesiog įsibrauna į danties vidų ir jį „užkariauja“. Čia verta prisiminti mirties patale gulėjusio Luji Pastero žodžius: „Liga atsiranda dėl sąlygų, ne dėl mikroorganizmų“.

Dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistemos atradimas ir demonstracija

Studijų metu kiekvienas odontologas sužino, kad dantys nėra vientisas darinys. Anaiptol, jie sudaryti iš daugybės dentino kanalėlių ir emalio prizmių (žr. išdidintą dentino nuotrauką), pulpos kraujagyslių, nervų, dentiną gaminančių odontoblastų 2 ir kt.

Sudomintas devintajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje parašytais ankstyvosios odontologijos straipsniais, teigiančiais, kad dantys gali turėti nuo ėduonies saugantį gynybinį mechanizmą, dr. Štainmanas nusprendė patyrinėti šią teoriją. Tam jis sukūrė sumanų metodą: į eksperimentinių žiurkių pilvo ertmę suleisdavo fluorescencinės medžiagos (radioaktyvaus akriflavino hidrochlorido) ir stebėdavo šio žymens keliavimą organizmu. Atradimas mokslininką apstulbino: praėjus vos šešioms minutėms medžiagos jau būdavo randama dentino kanalėliuose, o po valandos – emalyje. Šios žinios tapo esminės įrodinėjant, kad dantys – aktyvūs dariniai, kuriuose vyksta dentino kanalėlių skysčio judėjimas, kurio metu medžiagos iš organizmo patenka į burną per pulpos kamerą, dentino ir pulpos jungtį, dentino kanalėlius ir emalį.

Pagrindinės dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistemos funkcijos ir savybės

Dr. Štainmanas nustatė, kad šiam dentino kanalėlių skysčio tekėjimui būdingi du esminiai bruožai, susiję su rūgštis gaminančiomis ant danties paviršiaus tarpstančiomis bakterijomis ir mikrobais (kuriuos tradicinio požiūrio šalininkai laiko pagrindiniais žalojančio poveikio „kaltininkais“). Viena vertus, šis skysčio srautas neleidžia rūgštims ir mikrobams prasibrauti į danties vidų, o kita vertus, kadangi dentino kanalėlių skysčio pH yra 7,4, jis neutralizuoja bakterijų išskiriamas rūgštis, taigi, dantis apsivalo.

Dar viena svarbi danties apsivalymo mechanizmo funkcija – danties sveikatą užtikrinantis, nuolatinis maistinių medžiagų pernešimas pulpos kameroje esančiomis kraujagyslėmis iš kraujo į dentino kanalėlius (dentine nėra kraujagyslių, per kurias į jį patektų kraujas).

Dentino kanalėlių skysčio judėjimo sutrikimai arba naujas požiūris į dantų karieso genezę

Remiantis dr. Štainmano tyrimų rezultatais matome, kad dantis gali būti paveiktas iš išorės, tačiau gedimo procesas prasideda sutrikus normaliai medžiagų apykaitai ir nutrūkus, pasunkėjus, sustojus arba net priešinga kryptimi pajudėjus dentino kanalėlių skysčiui. Taigi, dentino kanalėlių skystis gali ne tik apvalyti dantį, bet ir jį užkrėsti. Dr. Štainmanas išsiaiškino kelias priežastis, dėl kurių gali pasireikšti toks neigiamas poveikis, pavyzdžiui:

• didelis suvartojamo cukraus kiekis, dėl kurio dentino kanalėlių skystis pradeda judėti priešinga kryptimi,

• dentino kanalėlių skysčio judėjimo sutrikimai dėl psichologinės įtampos,

• nepakankamas fizinis aktyvumas,

• nepakankamas vitaminų ir mineralų kiekis,

• farmakologinės medžiagos.

Cukrus
Nevartojant cukraus, dentino kanalėlių skystis tekėjo įprasta kryptimi, iš pulpos kameros į išorę. Tačiau suvartojus didelį cukraus kiekį, joks reikšmingas šio skysčio tekėjimas minėta kryptimi nebepasireiškė. Šis poveikis buvo pastebėtas suleidus cukraus tiesiai į pilvaplėvę, t.y. visiškai išvengus dantų sąlyčio su cukrumi.

Psichologinė įtampa

Laimei, dr. Štainmanas atliko vieną eksperimentą, kurio metu grupė žiurkių buvo tiriama dėl psichologinės įtampos poveikio (gyvūnai buvo uždaryti į siaurą narvą, kuriame negalėjo laisvai judėti). Palyginus tiriamosios grupės rezultatus su lyginamąja, nors abi buvo maitinamos vienodu maistu, buvo pastebėta, kad psichologinę įtampą patyrusiems gyvūnams dažniau pasireiškė dantų ėduonis. Apibendrindamas dr. Štainmanas teigė, kad dantų ėduonis dažniau pastebimas „dominuojant simpatinei nervų sistemai“.

Fizinis aktyvumas ir skysčių cirkuliacija

Tyrinėdamas fizinio aktyvumo poveikį polinkiui į dantų ėduonį, dr. Štainmanas pastebėjo skirtumus tarp tokiu pat nepilnaverčiu maistu šeriamų dviejų žiurkių grupių rezultatų: galėjusių judėti gyvūnų grupėje dantų pažeidimų skaičius vienam tiriamajam sudarė 4,8, kai kitoje grupėje tokių pažeidimų skaičius siekė net 14,9, t. y. tris kartus daugiau. Toks rezultatas rodo, kad fizinis aktyvumas gerina dentino kanalėlių skysčio judėjimą ir (arba) padeda greičiau sudeginti kraujyje esantį cukrų, šiam nespėjus neigiamai paveikti pagumburio – dentino kanalėlių skysčio judėjimą reguliuojančios liaukos (žr. toliau „Dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistema“).

Dr. Štainmanas taip pat pastebėjo, kad dėl ligos ar prastėjančios sveikatos kylančios skysčių cirkuliacijos problemos gali paveikti dentino kanalėlių skysčio tekėjimą: sukelti sąstovį ar priversti judėti priešinga kryptimi.

Fizinis aktyvumas neretai vadinamas „stebuklingu vaistu“ nuo įvairių ligų, pvz. žr. „Vėžio prevencija ir fizinis aktyvumas: teigiamas fizinės veiklos ir treniruočių poveikis, mažinantis vėžio atvejų skaičių, susirgimo riziką ir podiagnostinį mirtingumą“ (angl. On cancer prevention and exercise: Scientific research studies into protective effects of physical activity & training on cancer incidence, risk & mortality after diagnosis).

Vitaminai ir mineralai

Žr. toliau „Varis, geležis, manganas ir kiti mikroelementai gali sustabdyti (sumažinti) žiurkių dantų ėduonies poveikį“.

Farmakologinės medžiagos

Eksperimentinėms žiurkėms į pilvaplėvę suleidęs bradikinino (- simpatinę nervų sistemą veikiančio hormono), dr. Štainmanas pastebėjo, kad dentino kanalėlių skystis ima judėti įcentrine kryptimi (į danties vidų). Dėl šios medžiagos dantų ėduonis išsivystė žiurkėms, kurios buvo šeriamos ėduonies neskatinančiu maistu. Panašus ėduonies atvejų skaičių didinantis neigiamas poveikis pasireiškė naudojat vandenilio peroksidą. Parasimpatinės nervų sistemos stimuliatorių poveikis buvo priešingas, skatinantis išcentrinę (į danties išorę) dentino kanalėlių skysčio judėjimo kryptį (žr. toliau „Farmakologinis dantų ėduonies prevencijos būdas“).

Dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistema ir ją kontroliuojantys mechanizmai

Nuo ko priklauso normalus ir sutrikęs dentino kanalėlių skysčio tekėjimas įcentriškai arba išcentriškai? Norėdamas išsiaiškinti, dr. Štainmanas kreipėsi pagalbos į endokrinologijos profesorių dr. Džoną Leonorą, kuris pasiūlė patikrinti hipotezę dėl dentino kanalėlių skysčio judėjimą kontroliuojančio hormoninio mechanizmo.

Išties, tolesni tyrimai patvirtino, kad egzistuoja taip vadinama „pagumburio ir paausinės liaukos endokrininė ašis“. Pagumburis – svarbus vegetacinės nervų sistemos (VNS) kontrolės centras. Stimuliuojamas mitybos metu, jis išskiria „paausinės seilių liaukos hormoną atpalaiduojantį faktorių“, skatinantį paausines seilių liaukas (didžiausias iš visų seilių liaukų) išskirti seilių liaukos hormoną, kurį dr. Štainmanas ir dr. Leonora sugebėjo išgauti grynoje formoje iš kiaulių. Kaip rodo mokslininkų tyrimų su gyvūnais rezultatai, šis paausinės liaukos hormonas stimuliuoja dentino kanalėlių skysčio tekėjimą sužadindamas pulpoje esančius odontoblastus 2 veikti – pumpuoti dentino kanalėlių skystį.

Dr. Štainmanas ir dr. Leonora taip pat pademonstravo, kad gausus cukraus vartojimas slopina tinkamą šios „pagumburio ir paausinės liaukos endokrininės ašies“ veiklą, o tai reiškia, kad odontoblastai liaujasi pumpavę dentino kanalėlių skystį. Svarbu paminėti, kad suleidus žiurkėms paausinės liaukos hormono, tyrėjams pavyko visais atvejais panaikinti žalingą cukraus poveikį, stabdantį dentino kanalėlių skysčio tekėjimą ir taip užkirsti kelią dantų ėduoniui.

Kai odontoblastai liaujasi pumpavę dentino kanalėlių skystį, hidrostatinis slėgis dantyje (pulpoje) sumažėja, o dentino kanalėlių skystis pradeda tekėti priešinga nei įprasta tekėjimo kryptimi. Bakterijos ir kitos pašalinės medžiagos iš burnos (ar dantis supančio ir laikančio audinio) dėl veikiančios kapiliarinės traukos patenka į dantį ir dentino kanalėlius, kuriuos užteršia mikrobais ir suformuoja biologinę plėvelę.

Vartojant cukrų ir kitą ėduonį sukeliantį maistą bakterijos neišskiria daugiau rūgščių, nei vartojant sveiką maistą

Kaip rodo dr. Štainmano maisto ir seilių inkubaciniai tyrimai, yra visiškai priešingai. Vartojant sveiką maistą, pvz. tokį, kuriame yra daug vitaminų ir mineralų, bet nėra sacharozės (cukraus) ir kitų apdorotų sudėtinių dalių, burnoje esančios bakterijos išskyrė gerokai daugiau žalingų rūgščių, lyginant su tuo pačiu kalorijų kiekiu, gautu iš sacharozės ar gliukozės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad dr. Štainmanas įrodė, kad pirminė ir pagrindinė dantų ėduonies priežastis yra ne bakterijos ir jų mitybos metu išskiriamos rūgštys, o dėl sisteminio poveikio susilpnėjusi danties būklė (sumenkęs atsparumas), kurią sukelia didelis suvartojamo cukraus kiekis ir kiti (pirmiau išvardyti) veiksniai, slopinantys pagumburio veiklą ir neigiamai veikiantys dentino kanalėlių skysčio judėjimą.

Dr. Štainmano patarimai dėl cukraus vartojimo

Jei negalite nevartoti paprato rafinuoto cukraus, vartokite jį tik valgio metu. Kuomet cukrus vartojamas praktiškai atskirai (pvz. valgant šokoladinį batonėlį), nestimuliuojamas paausinės liaukos hormonų išsiskyrimas, todėl neskatinamas natūralus gynybinis dantų mechanizmas – dentino kanalėlių skysčio tekėjimas į danties išorę. Vadinasi, dantys lieka neapsaugoti tuo metu, kai labiausiai reikia (t. y. valgant).

Jei cukrų „paslėpsime“ vartodami jį su įprastu maistu, išsiskirs didesnis ar mažesnis paausinės liaukos hormonų kiekis, priklausantis nuo procentinės cukraus dalies maiste, su juo gaunamų vitaminų ir mineralų bei asmeninių organizmo savybių 6.

Žinodami šią informaciją, visai kitaip galime pažvelgti į Edgaro Keiso (Edgar Cayce) patarimą nevalgyti, kai esame nusiminę ir pan. Psichologinė įtampa slopina pagumburio ir paausinės liaukos endokrininės ašies (mechanizmo, kai išskiriamas faktorius, atpalaiduojantis paausinės seilių liaukos hormoną) veiklą, todėl valgymas tokiu metu taip pat gali pakenkti dantims 5.

Dr. Štainmano išvados dėl bakterijų vaidmens dantų ėduonies genezėje ir tikrosios dantų ėduonies etiologijos

„Vietiniai veiksniai yra svarbūs, tačiau ne jie sukelia dantų ėduonį… Pirmasis dantų ėduonies etapas – funkcinis pokytis,“ kai pasikeičia dentino kanalėlių skysčio judėjimo kryptis, t. y. prieš tai tekėjęs iš pulpos kameros į išorę, skystis pradeda tekėti į danties vidų iš burnos. Taip pulpos kameroje prasideda uždegimas, išplintantis į dentiną ir palaipsniui sunaikinantis sudedamąsias dalis – magnį, geležį, varį, manganą 3, ATP/ADP, acetilcholiną ir SH grupės junginius. Sveiko danties medžiagų apykaita baigiasi, o liga išplinta iki emalio, kurį pažeidusi atveria ertmę.

Dantų ėduonis yra ne vietinis sutrikimas, o sisteminė liga.

Vario, geležies, mangano ir kitų mikroelementų vaidmuo stabdant arba mažinant žiurkių dantų ėduonį

Kaip jau buvo minėta, dr. Štainmanas nustatė, kad vystantis ėduoniui sunyksta mineralų vario, magnio, geležies ir mangano kiekiai (3). Į ėduonies vystymąsi skatinančią mitybą įtraukus geležies, vario ir mangano, profesoriui pavyko sumažinti šio sutrikimo atvejų skaičių.

Kitame tyrime, kur gausiai sacharoze maitinamoms žiurkėms buvo skiriama cinko, molibdeno, chromo, kiaušinių kevalų miltelių (7) ir karbamilo fosfato, pastebėtas stiprus dantų ėduonies atvejų sumažėjimas, lyginant su grupe, kuri mito tik ėduonies vystymąsi skatinančiu maistu.

Toks reikšmingas minėtųjų mikroelementų poveikis iš dalies paaiškina teigiamą jūros dumblių ir kitų maisto šaltinių, kuriuose randami visi būtiniausiai mineralai, poveikį dantų (ir viso organizmo) sveikatai.

Kaip užkirsti kelią dantų ėduoniui?

Tradicinis požiūris į dantų ėduonies prevenciją paremtas teiginiu, kad ertmės dantyse atsiveria dėl bakterijų (ypač streptococcus mutans), kurios, tarpdamos apnašose, minta cukrumi ir išskiria dantis pažeidžiančias rūgštis. Tačiau yra ir kitokių, „alternatyvių“ požiūrių į ėduonies genezę:

• mityba: ėduonį sukelia cukraus ir aukščiausios rūšies miltų vartojimas, vitaminų ir mineralų stoka (Weston A. Price, Herbert M. Shelton),

• dentino kanalėlių skysčio srautas: ėduonį sukelia gausiai vartojamas cukrus, įtampa ir kiti veiksniai, dėl kurių dentino kanalėlių skystis liaujasi judėjęs arba pradeda tekėti priešinga kryptimi (daugiausia grindžiama dr. Štainmano eksperimentais su gyvūnais),

• papildomai vartojami mikroelementai gali atsverti gausiai vartojamo cukraus žalą (kaip, pavyzdžiui, dr. Štainmanas pastebėjo vykdydamas tyrimus su žiurkėmis),

• psichologinė įtampa ir emociniai veiksniai (remiantis stebėjimais ir tyrimais su žmonėmis) (4).

Galbūt, įvairius požiūrius arba nuomones dėl įmanomų „atakos būdų“ galima suderinti: net aistringiausi „mitybos“ mokyklos šalininkai pripažįsta, kad ne kiekvienam žmogui, mintančiam nevisaverčiu maistu su gausiu cukraus kiekiu, išsivystys dantų ėduonis, o jei taip ir nutiks, skirsis arba pažaidos mastas, arba vieta. Todėl įmanoma, kad „psichologinė įtampa“ gali būti reikšmingas veiksnys, silpninantis natūralius žmogaus organizmo gynybinius mechanizmus 4 ir trikdantis įprastą dentino kanalėlių skysčio tekėjimą, kaip teigė visą dešimtmetį tyrimus su gyvūnais vykdę dr. Štainmanas ir dr. Leonora.
Farmakologinis dantų ėduonies prevencijos būdas (žiurkių atvejis)
Vykdydamas tyrimus su žiurkėmis dr. Štainmanas nustatė, kad karbamilo (karbamoilo) fosfato injekcijos arba maisto papildymas šia medžiaga veiksmingai užkerta kelią ėduoniui. Net maitinant gyvūnus daug cukraus turinčiu maistu, pasitelkus šį būdą pavyko panaikinti slopinantį sacharozės poveikį pagumburiui, paskatinti paausinės seilių liaukos hormoną atpalaiduojančio faktoriaus išsiskyrimą ir taip atkurti dentino kanalėlių skysčio judėjimą. Šis poveikis buvo sustiprintas papildžius maistą mikroelementais.
Remdamasis tyrimais su žiurkėmis, dr. Štainmanas apskaičiavo, kad šios medžiagos paros norma žmogui – 150 mg.
Nuomonės apie dr. Štainmano ir dr. Leonoros atliktų ėduonies genezės tyrimus
Akademinės visuomenės ir odontologų organizacijų atstovai nepaisė arba aršiai kritikavo dr. Štainmano ir dr. Leonoros tyrimų rezultatus (nors pastaruoju metu pastebėta nauja susidomėjimo banga). Ši reakcija skatina abejoti, ar toks aršus idėjų atmetimas nekyla iš ekonominių priežasčių. Kuris odontologas sugebėtų užsidirbti, pasakodamas žmonėms apie galimą natūralų dantų gydymą, priklausantį nuo tinkamos priežiūros? Tiesą sakant, simptomais pagrįsta medicina nėra linkusi pripažinti natūralaus organizmo atsparumo, mat ši idėja nėra labai pelninga (lyginant su brangiais vaistais ir chirurginėmis intervencijomis).

Kodėl ėduonis paveikia ne visus dantis vienodai?

Nors egzistuoja aiškios morfologinės priežastys, dėl kurių vienos rūšies dantys yra labiau pažeidžiami ėduonies, nei kitos, vis dar neturime paaiškinimo, kodėl, pavyzdžiui, iš kelių krūminių dantų ėduonis pažeidžia tik vieną, nors šalia esantieji būna visiškai sveiki. Šiuo atveju (ir vėl) svarbu prisiminti „energetinius“ veiksnius ir skirtingas nuomonių stovyklas, priskiriančias konkrečius vaidmenis ir funkcijas atitinkamiems dantims, bei danties „energetinį susilpnėjimą“, kylantį dėl fiziologinių ir kt. priežasčių. Čia būtina paminėti dvi sistemas: tradicinę kinų mediciną (TKM) ir labai nuodugnią prancūzų odontologės Estelle Vereeck sistemą. Pastarojoje (panašu, kad informacija vis dar pateikiama tik prancūzų kalba) pateikiama nemažai pacientų citatų, pavyzdžiui, apie tam tikras traumuojančias patirtis, po kurių (praktiškai per vieną naktį) tam tikrus dantis, siejamus su atitinkama išgyvenimo „tema“, pažeidė ėduonis. Pagrindinės dvi E. Vereeck sistemos temos – „tėvas“ ir „motina“ (vaikystėje patirti išgyvenimai), o kitos apima keletą papildomų svarbių gyvenimo problemų.

Knyga

„Dentino kanalėlių skysčio judėjimas“
Dr. Clyde Roggenkamp (Loma Linda universitetas, 2004 m.)

Ši apžvalga apie dr. Štainmano ir dr. Leonoros darbus, išsamiai aprašančius tikrąsias dantų ėduonies priežastis, aprėpė tik labai nedidelę dalį mokslininkų vykdytų tyrimų, trukusių beveik 40 metų. Knyga „Dentino kanalėlių skysčio judėjimas“ – kruopštus atsidavusio mokslininko darbas, kuriame surinkta nuodugni įvairių dr. Štainmano ir dr. Leonoros publikacijų apžvalga. Šioje knygoje atskleidžiama dantų ėduonies genezė, paremta dentino kanalėlių skysčio judėjimo sistema, ir aprašomi mokslininkų surasti būdai, padedantys sėkmingai mažinti sergamumą dantų ėduonimi. Taip pat pridedamas ir dr. Leonoros parengtas apibendrinantis įvadas, bei priedas su dantims nekenkiančių desertų receptais (įskaitant ir pyragus), kuriuos dr. Štainmanas sukūrė savo trims vaikams, mitusiems sveiku maistu ir neturėjusiems nei vieno sugedusio danties.

1 Daugiau apie „Healing Teeth Naturally“ poziciją bandymų su gyvūnais klausimu skaitykite čia.
2 Odontoblastai – dantų ląstelės, išsidėsčiusios išilgai dentino ir pulpos jungties. „Odontoblastai dentiną gamina visą gyvenimą (t. y. antrinį dentiną, kai danties šaknis jau būna susiformavusi) ir taip gali būti kompensuojamas natūralus emalio nusidėvėjimas. Dirginami odontoblastai gamina tretinį dentiną. Dažniausiai tretinis dentinas išskiriamas dėl chemikalų poveikio, kurie patenka pro dentiną ir sudirgina odontoblastus. Dar šis poveikis pasireiškia toksiškiems bakterijų metabolitams prasiskverbus į dentino kanalėlius, vykstant ėduonies atakai. Tretinis dentinas dar vadinamas reaktyviu. Jo tikslas – sulėtinti ėduonies progresavimą ir neleisti jam pažeisti pulpos. Jei infekcija išplinta į dentino sritį, esančią labai arti pulpos, arba odontoblastai žūva dėl kitokios atakos (pvz. chemikalų ar fizinės traumos), pulpos kamieninės ląstelės diferencijuoja į odontoblastų tipo ląsteles ir išskiria kitokį tretinį – reparacinį – dentiną, kuris lokalizuojasi po infekcijos vieta. Taip ne tik sulėtinamas atakos progresavimas, bet ir užkertamas kelias bakterijų ir jų metabolitų prasiveržimui į pulpą, sumažinama dalinės pulpos nekrozės galimybė“ (citata iš Wikipedia).
3 Visi šie mineralai ir mikroelementai yra svarbūs ląstelių oksidacijai ir normaliai odontoblastų veiklai.

4 Palyginkite „Apie ryšį tarp emocijų ir įtampos bei ėduonies (skylių dantyse) atsiradimo“ (angl. On the link between emotions, stress and caries (cavities) development) ir „Kodėl turime paisyti daugiau dantų sveikatos determinantų, nei tik mityba ir bakterijos“(angl. Why there must be more determinants of dental health than simply diet and bacteria).
5 Daugiau apie Edgaro Keiso požiūrį į ligas, sveikatą ir gydymą žr. „A Summary of Edgar Cayce’s Readings’ View of Illness, Health & Healing“.

6 Kadangi dr. Štainmanas tyrinėjo tik įprasto rafinuoto cukraus poveikį „pagumburio ir paausinės liaukos endokrininei ašiai“, „Healing Teeth Naturally” neturi informacijos apie dantims nekenkiančių cukrų neigiamą poveikį endokrininės sistemos veiklai. Kadangi cukrų metabolizmas organizme vyksta skirtingai, tikėtina, kad endokrininės sistemos veiklos jie netrikdo.

7 Daugiau apie kiaušinio lukšto miltelių vartojimo naudą dantims skaitykite rubrikoje „Maistas, kuriame gausu mineralų ir mikroelementų“ (angl. Foods rich in minerals and trace elements, žr. dalį „Kiaušinio lukštas“ (angl. Eggshells)).